Geležinis darbo užmokesčio dėsnis (angl. Iron Law of Wages)

Davido Ricardo (1772–1823) teiginys, kad darbininkų gyvenimo lygio augimas yra ribotas, nes bet koks realiųjų pajamų didėjimas lemia gyventojų skaičiaus augimą. Tai savo ruožtu didina maisto produktų paklausą ir kelia jų kainas. Kainų kilimas „suvalgo“ realųjį darbo užmokesčio prieaugį. Gyventojų skaičiaus augimas ir kartu auganti darbo jėgos pasiūla taip pat riboja darbo užmokesčio kilimą.

D. Ricardo, aiškindamas geležinį darbo užmokesčio dėsnį, rėmėsi darbo vertės teorija ir neįvertino technologijų progreso.[1]Šaltinis: Rūta Vainienė

Terminą “Geležinis darbo užmokesčio dėsnis” apibūdino Rūta Vainienė knygoje "Ekonomikos terminų žodynas"

Plačiau

Rūta Vainienė

Terminą “Geležinis darbo užmokesčio dėsnis” apibūdino Rūta Vainienė knygoje "Ekonomikos terminų žodynas"