Obelų vėžys (angl. Neonectria galligena (lot.))

Tai liga, kuri pažeidžia obelų, kriaušių, liepų, uosių kamienus, šakas. Jaunos šakutės ir ūgliai nudžiūsta. Gali sukelti obuolių puvinį. Serganti žievė parausta, džiūdama įdumba, koncentriškai sutrūkinėja, susidaro pilkšvi kauburėliai su netaisyklingomis kreminės spalvos karputėmis. Ant stambesnių šakų ir kamienų atsiranda gilios, rumbuotos žaizdos. Kai obelys serga uždara vėžio forma, ant šakų būna ne žaizdos, o įvairios dėmės ar išaugos. Obelys labiausiai apsikrečia rudenį per šakučių randus, atsiradusius nukritus lapams. Į storesnes šakas ir kamieną vėžio sukėlėjas patenka per mechaninius sužalojimus. Paprastojo vėžio sukėlėjas nereiklus šilumai. Grybas gali vystytis esant temperatūrai nuo 2 iki 30°C. Ne visos obelų veislės vienodai atsparios paprastajam vėžiui.