Pridėtinės vertės mokestis, PVM (angl. Value Added Tax, VAT)
Netiesioginis mokestis, taikomas sukurtai pridėtinei vertei. Patogumo dėlei mokesčio bazė apskaičiuojama ne tiesiogiai, kaip pelno ir darbo užmokesčio suma, o netiesiogiai – kaip parduotų prekių, paslaugų ir pirktų prekių bei paslaugų skirtumas. Nors PVM apskaičiuoja ir į biudžetą perveda kaip PVM mokėtojai užsiregistravę asmenys (dažniausiai įmonės, tačiau gali būti ir fiziniai asmenys), PVM mokesčio mokėtojas yra galutinis prekės ar paslaugos vartotojas. Dėl šios priežasties PVM dar vadinamas vartojimo mokesčiu. PVM – palyginti naujas mokestis, atsiradęs Europoje septintajame dešimtmetyje. Svarstant šio mokesčio įvedimo galimybę, buvo ketinama jį taikyti vietoj pelno mokesčio, nes ekonomine prasme šis mokestis apmokestina tą pačią bazę kaip ir pajamų bei pelno mokesčiai. Tačiau svarstant alternatyvas laimėjo argumentas surinkti į biudžetą kuo daugiau lėšų. PVM yra suderintas ES mastu ir negali būti mažesnis kaip 15 procentų. PVM tarifai nuo šio mokesčio įvedimo šalyse buvo nuolat didinami.[1]Šaltinis: Rūta Vainienė
Terminą “Pridėtinės vertės mokestis, PVM” apibūdino Rūta Vainienė knygoje "Ekonomikos terminų žodynas"
Plačiau
