Antimonopolinė politika (angl. Antimonopoly policy)

Valstybės taikomos priemonės, skirtos vieno subjekto dominavimui rinkoje sumažinti ir užkirsti kelią kartelio susitarimams. Pvz., valstybė draudžia susijungimus, dėl kurių įsivyrauja vienas prekės tiekėjas ar paslaugos teikėjas.

Susikūrus monopoliniam dariniui, valstybė stengiasi reguliuoti jo tiekiamų prekių ar teikiamų paslaugų kainas. Antimonopoline politika siekiama apsaugoti monopolinio tiekėjo gaminamų prekių ar teikiamų paslaugų vartotojus, nes vienas tiekėjas rinkoje yra linkęs reikalauti didesnės kainos, nei ji būtų konkurencinėje aplinkoje.

Alternatyva valstybės vykdomai antimonopolinei politikai galėtų būti laisvas įėjimas į rinką. Kai galimybės tiekti prekes, teikti paslaugas ir įeiti į rinką net ir tada, kai tėra vienas prekės tiekėjas ar paslaugos teikėjas, nevaržomos, monopolinė kaina negali susidaryti, nes prekių tiekėjus ir paslaugų teikėjus varžo konkurento atsiradimo galimybė.[1]Šaltinis: Rūta Vainienė

Terminą “Antimonopolinė politika” apibūdino Rūta Vainienė knygoje "Ekonomikos terminų žodynas"

Plačiau


Rūta Vainienė

Terminą “Antimonopolinė politika” apibūdino Rūta Vainienė knygoje "Ekonomikos terminų žodynas"

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Jums gali būti naudinga: