Centrinis bankas (angl. Central bank)

Valstybės bankas, turintis valstybės suteiktą išimtinę teisę vykdyti pinigų politiką, leisti pinigus, prižiūrėti kredito įstaigas ir reguliuoti palūkanų normas. Centriniams bankams dažniausiai keliamas tikslas – palaikyti kainų stabilumą. Siekdami šio tikslo, centriniai bankai vykdo intervencijas į rinką: nustato privalomųjų atsargų normą, diskonto normą, atlieka paskutinio skolintojo funkciją, taip darydami įtaką palūkanų normai rinkoje ir netiesiogiai veikdami gamybą, užimtumą ir kainas.

Dauguma centrinių bankų buvo įsteigti arba kaip valstybės (dažnai – monarchijos) atsakas į tam tikrą pinigų rinkos nestabilumą, arba kaip papildomų lėšų gavimo įrankis, kai valstybės projektams (dažnai – karams) finansuoti nepakako mokesčių arba paskolų.

Pirmasis centrinis bankas buvo įsteigtas Anglijoje 1694 m. Pastaruoju metu valstybės siekia suteikti centriniams bankams daugiau nepriklausomumo, kad pinigų emisija nebūtų naudojama biudžeto deficitui dengti. JAV centrinis bankas vadinamas Federaline rezervų sistema (Federal Reserve System), Vokietijos – Vokietijos federaliniu banku (Deutsche Bundesbank), Europos Sąjungos – Europos centriniu banku (European Central Bank).[1]Šaltinis: Rūta Vainienė

Terminą “Centrinis bankas” apibūdino Rūta Vainienė knygoje "Ekonomikos terminų žodynas"

Plačiau


Rūta Vainienė

Terminą “Centrinis bankas” apibūdino Rūta Vainienė knygoje "Ekonomikos terminų žodynas"

Gauk nemokamą FINANSŲ IR APSKAITOS savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Jums gali būti naudinga: