Kolektyvinė darbo sutartis (angl. Collective labour agreement)
Rašytinis darbdavio ir įmonės darbuotojų kolektyvo susitarimas dėl darbo, darbo apmokėjimo ir kitų socialinių ir ekonominių sąlygų. [1]
LR darbo kodekse numatyta, kad "Kolektyvinės sutartys taikomos darbuotojams – jas sudariusių profesinių sąjungų nariams. Jeigu profesinė sąjunga ir darbdavys susitaria dėl darbdavio lygmens ar darbovietės lygmens kolektyvinės sutarties taikymo visiems darbuotojams, ji taikoma visiems darbuotojams, jeigu ją patvirtina visuotinis darbdavio darbuotojų susirinkimas (konferencija)." [2]
Kolektyvinės sutartys gali būti sudaromos ne tik įmonės, bet ir šalies ar kitos teritorijos mastu. [1]
Kaip kritika kolektyvinėms sutartims būna išsakomas argumentas dėl darbo santykių lankstumo mažinimo; pavyzdžiui: "Kolektyvinė sutartis palengvina derybų dėl darbo procesą, tačiau mažina darbo rinkos lankstumą, o tai didina nedarbą." [1] Tačiau Tarptautinė darbo organizacija teigia, kad kolektyvinė sutartys
"Įmonių lygmenyje:
• Gali palengvinti įmonių gebėjimą prisitaikyti prie ekonominių svyravimų (paklausos kritimo ar kilimo);
• Didina darbuotojų įsipareigojimą ir skatina dalytis informacija (pvz., dėl darbo procesų);
• Gali būti siejama su darbuotojų lojalumu įmonėms, dėl kurio atsiranda paskata įmonėms rengti specialius mokymus darbuotojams, o tai savo ruožtu prisideda prie įmonių našumo ir produktų kokybės gerinimo
• Padidina teigiamą darbo proceso ir technologinių pokyčių poveikį įmonių veiklos rezultatams;
• Suteikia galimybę derėtis dėl produktyvumo skatinimo arba pelno pasidalijimo sistemų.
Makroekonominiame lygmenyje:
• Sumažina nelygybę ir leidžia teisingiau paskirstyti nacionalines pajamas;
• Padeda lengviau prisitaikyti prie ekonominių krizių;
• Koordinuojamos derybos gali turėti teigiamą poveikį ekonominei veiklai (infliacijai, užimtumui ir pan.)" [3]
