Laiko pirmenybės teorija (angl. Time Preference Theory)

Teorija, aiškinanti ekonominę palūkanų kilmę.

Kaip teigia laiko pirmenybės teorija, individas visuomet labiau vertina esamą, o ne ateityje būsiantį vartojimą. Ši pirmenybė gali būti grindžiama ribota žmogaus gyvenimo trukme, neužtikrintu rytojumi, neribotais poreikiais ir mažėjančiu ribiniu naudingumu. Sutikdamas vartojimą nukelti į ateitį, individas už tai gauna palūkanas. Teorijos pradininkas – Williamas Stanley Jevonsas, plėtotojas – Eugenas Boehmas-Bawerkas.[1]Šaltinis: Rūta Vainienė

Terminą “Laiko pirmenybės teorija” apibūdino Rūta Vainienė knygoje "Ekonomikos terminų žodynas"

Plačiau


Rūta Vainienė

Terminą “Laiko pirmenybės teorija” apibūdino Rūta Vainienė knygoje "Ekonomikos terminų žodynas"

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Jums gali būti naudinga: