Laiko pirmenybės teorija (angl. Time Preference Theory)

Teorija, aiškinanti ekonominę palūkanų kilmę.

Kaip teigia laiko pirmenybės teorija, individas visuomet labiau vertina esamą, o ne ateityje būsiantį vartojimą. Ši pirmenybė gali būti grindžiama ribota žmogaus gyvenimo trukme, neužtikrintu rytojumi, neribotais poreikiais ir mažėjančiu ribiniu naudingumu. Sutikdamas vartojimą nukelti į ateitį, individas už tai gauna palūkanas. Teorijos pradininkas – Williamas Stanley Jevonsas, plėtotojas – Eugenas Boehmas-Bawerkas.[1]Šaltinis: Rūta Vainienė

Terminą “Laiko pirmenybės teorija” apibūdino Rūta Vainienė knygoje "Ekonomikos terminų žodynas"

Plačiau

---