Verslo ciklas (angl. Business cycle, trade cycle)
Periodiniai ekonominio aktyvumo svyravimai. Verslo ciklas susideda iš nuosmukio, depresijos, pagyvėjimo ir pakilimo. Nuosmukio metu mažėja paklausa, gamyba ir didėja nedarbas. Pagyvėjimo laikotarpiu paklausa pradeda augti, o nedarbas mažėti. Pakilimo metu paklausa ir gamyba didėja, viršydama apimtis, buvusias iki nuosmukio, o nedarbas mažėja ir stabilizuojasi. Kas sukelia verslo ciklą? Istorijoje būta įvairių aiškinimų. Neoklasikinė realių verslo ciklų teorija teigia, kad svarbiausi verslo ciklų šaltiniai yra naujovės ir technologiniai šokai. Pasak Johno M. Keyneso, verslo ciklus sukelia vartotojų pasitikėjimo pokyčiai. Bene išsamiausią ciklinių verslo svyravimų pagrindimą pateikė Ludwigas von Misesas veikale The Theory of Money and Credit (1912) (Pinigų ir kredito teorija). Jis įrodė, kad ciklinius verslo svyravimus sukelia centrinio banko vykdoma kreditų emisija, kai į rinką kreditų pavidalu nuolat patenka papildomų piniginių išteklių. Komerciniai bankai šiuos išteklius skolina verslininkams, paskolas dėl sumažėjusių palūkanų gali gauti ir tie, kurie ankstesnėmis sąlygomis jų nebūtų gavę, taip pat tie, kurių projektų atsipirkimas abejotinas. Kreditų emisija lemia klaidingą investavimą. Kreditų emisijos sukeltas pakilimas trunka tol, kol į rinką patenka didėjantys kreditai. Tačiau kreditų emisija negali būti begalinė – ji sukelia didelę infliaciją, pasižyminčią visais neigiamais padariniais. Kai, siekiant išvengti šių padarinių, kreditų emisija apribojama, prasideda nuosmukio laikotarpis. Verslo ciklo metu vykstančių svyravimų būtų galima išvengti neleidžiant centriniams bankams kredituoti komercinių bankų.[1]Šaltinis: Rūta Vainienė
Terminą “Verslo ciklas” apibūdino Rūta Vainienė knygoje "Ekonomikos terminų žodynas"
Plačiau
