Neoklasikinė ekonomikos mokykla (angl. Neoclassical School of Economics)
Ekonomikos idėjų visuma, susiformavusi XIX a. vid. Alfredo Marshallo darbų pagrindu. Ji naujai įvertino klasikinės ekonomikos atstovų požiūrį į ekonomikos procesus. Iš esmės buvo pakoreguota klasikinės ekonomikos teorijos vertės samprata, sąnaudų ir darbo vertės teorija pakeista subjektyviosios vertės teorija ir ribine analize (dėl šios priežasties neoklasikinės ekonomikos įsigalėjimas buvo pavadintas ribine revoliucija).
Neoklasikinė teorija į vieną gamybos veiksnį sujungė kapitalą ir žemę, vietoj trijų gamybos veiksnių pasirinkdama dviejų veiksnių analizę. Klasikinė teorija buvo papildyta matematiniu bendrosios pusiausvyros modeliavimu.
Žr. Kembridžo mokykla .[1]Šaltinis: Rūta Vainienė
Terminą “Neoklasikinė ekonomikos mokykla” apibūdino Rūta Vainienė knygoje "Ekonomikos terminų žodynas"
Plačiau
