Antrojo geriausio teorija (angl. The Theory of the Second Best)

Teorija, teigianti, kad, kai visuomenėje nėra optimalių rinkos sąlygų ir ima reikštis rinkos ydos, tikslinga taikyti rinkos reguliavimo priemones, nes tuomet didės bendra šalies gerovė. Teigdama, kad idealios ir optimalios sąlygos tikrovėje neegzistuoja arba egzistuoja itin retai, antrojo geriausio teorija pateisina rinkos reguliavimą, mokesčius ir kitas valstybės intervencijas. Šią teoriją 1956 m. suformulavo Richardas Lipsey ir Kelvinas Lancasteris.

Žr. rinkos yda .[1]Šaltinis: Rūta Vainienė

Terminą “Antrojo geriausio teorija” apibūdino Rūta Vainienė knygoje "Ekonomikos terminų žodynas"

Plačiau

Rūta Vainienė

Terminą “Antrojo geriausio teorija” apibūdino Rūta Vainienė knygoje "Ekonomikos terminų žodynas"