Apmokestinimo principai (angl. Principles of taxation, canons of taxation)
Mokesčių taikymą pagrindžiančios ir jų ypatumus identifikuojančios charakteristikos. Lietuvoje buvo patvirtinti tokie apmokestinimo principai: neutralumas, teisingumas, lygybė, aiškumas, viešumas ir administravimo veiksmingumas. Mokesčių neutralumas reiškia, kad mokesčiai skirti surinkti valstybės biudžeto pajamas, tad jiems neturi būti taikomos išimtys ir lengvatos, o apmokestinimo taisyklės neturi iškreipti konkurencijos sąlygų. Mokesčių teisingumas suprantamas kaip proporcingas gaunamų pajamų apmokestinimas (vadinamasis horizontalusis teisingumas) arba kaip mokėjimo pajėgumo principo įgyvendinimas (vadinamasis vertikalusis teisingumas). Mokesčių lygybė yra vienodas mokesčių mokėtojų ir veiklos sričių traktavimas. Aiškumas reiškia mokesčių neprieštaringumą, minimalias interpretavimo galimybes. Viešumo principas reikalauja, kad mokesčius reglamentuojantys teisės aktai prieš juos priimant būtų apsvarstomi viešai, priimami suteikiant mokesčių mokėtojams pakankamai laiko pasiruošti daryti pakeitimus. Administravimo veiksmingumo principas reikalauja, kad mokesčių mokėjimas būtų kuo pigesnis mokesčių mokėtojui, o valstybės pajamos būtų gaunamos kuo mažesnėmis mokesčių administravimo sąnaudomis. Vėliau įstatymo buvo įtvirtinti lygybės, teisingumo, visuotinio privalomumo, aiškumo, turinio viršenybės prieš formą principai. Pastarasis principas suteikė mokesčių administratoriui teisę nustatant mokesčio bazę taikyti vertinamuosius, o ne formaliuosius kriterijus. Žr. mokėjimo pajėgumo principas, turinio viršenybės prieš formą principas.[1]Šaltinis: Rūta Vainienė
Terminą “Apmokestinimo principai” apibūdino Rūta Vainienė knygoje "Ekonomikos terminų žodynas"
Plačiau
