Keynesas, Johnas Maynardas
1883–1946 m. Anglų ekonomistas, dirbęs Kembridžo universitete, makroekonominio reguliavimo teorijos autorius.
Svarbiausias jo veikalas – The General Theory of Employment, Interest and Money (1936) („Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija“). Jame aiškinamos masinio nedarbo priežastys ir pateikiami nedarbo panaikinimo ir ekonominės gerovės kėlimo receptai. Pasak J. Keyneso, vyriausybė, įsikišdama ir savo išlaidomis didindama visuminę paklausą, gali paskatinti ekonomikos augimą, nes būtent sumažėjusi paklausa yra ekonomikos nuosmukio priežastis. J. Keyneso teorija buvo plačiai remiamasi XX a. vid. ir pab. valstybėms leidžiant biudžeto pinigus ir vykdant aktyvią pinigų politiką. Praktiškai išmėginus J. Keyneso teorijos veikimą ir jo siūlytas priemones, įsitikinta šios teorijos nebaigtumu. Esant tam tikroms aplinkybėms, valstybė iš tikrųjų, įsikišdama į rinką, gali paskatinti ekonomikos augimą ir sukelti bumą, tačiau įsikišimas į rinką visuomet ir neišvengiamai sukelia neigiamus padarinius: infliaciją, neefektyvų išteklių pasiskirstymą rinkoje, dėl didelių mokesčių mažėjančią rinkos dalyvių motyvaciją veikti, verslo ciklą, kuris galiausiai baigiasi nuosmukiu ir depresija.
J. Keyneso sekėjai ir jo idėjų plėtotojai buvo Richardas Hicksas, Alvinas Hansenas ir Paulas Samuelsonas.[1]Šaltinis: Rūta Vainienė
Terminą “Keynesas, Johnas Maynardas” apibūdino Rūta Vainienė knygoje "Ekonomikos terminų žodynas"
Plačiau
