Klasikinė ekonomikos mokykla (angl. Classical School of Economics)
Ekonominių pažiūrų visuma, susiformavusi Adamo Smitho (1723–1790) ir Davido Ricardo (1772–1823) veikalų pagrindu. Tai buvo pagrindinė ekonomikos mokslo srovė 1750–1870 m., kai įvyko „ribinio naudingumo revoliucija“ ir įsitvirtino neoklasikinė ekonomikos mokykla.
Laisvosios rinkos privalumų pripažinimas yra svarbiausios klasikinės ir neoklasikinės mokyklų idėjos. Klasikinė ekonomikos teorija, skirtingai nuo fiziokratų, teigė, kad egzistuoja trys gamybos veiksniai. Skirtingai nuo merkantilistų, klasikinės ekonomikos šalininkai įrodė neginčijamą laisvosios prekybos tarp šalių naudą. Tačiau klasikiniai ekonomistai klaidingai manė, kad produkto vertę lemia jam pagaminti sunaudoto darbo kiekis. Klasikinės ekonomikos atstovai yra Jeanas Baptiste’as Say, Nassau Senioras, Johnas Stuartas Millis.[1]Šaltinis: Rūta Vainienė
Terminą “Klasikinė ekonomikos mokykla” apibūdino Rūta Vainienė knygoje "Ekonomikos terminų žodynas"
Plačiau
