Pareto optimumas (angl. Pareto optimality)
Italų inžinieriaus Vilfredo Pareto (1848–1923) sukurta galimybių didinti ekonominę gerovę teorija. Pareto įvardijo sąlygas, kuriomis vienų gerovė gali būti didinama nemažinant kitų gerovės. Kai pasiekiamas toks išteklių paskirstymo efektyvumas, t. y. Pareto optimumas, bet koks kitoks išteklių paskirstymas nulems kieno nors padėties pablogėjimą.[1]Šaltinis: Rūta Vainienė
Terminą “Pareto optimumas” apibūdino Rūta Vainienė knygoje "Ekonomikos terminų žodynas"
Plačiau
UAB „Verslo žinios“, visos teisės saugomos.