Finansinės paslaugos (angl. Financial services)
Pagal teisės aktus Lietuvoje finansinėmis laikomos šios paslaugos:
indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimas;
skolinimas;
finansinė nuoma;
pinigų pervedimas;
mokėjimo kortelių ir kitų mokėjimo priemonių išleidimas;
finansinių laidavimų ir finansinių garantijų teikimas;
sandorių sudarymas savo ar kliento sąskaita dėl pinigų rinkos priemonių, užsienio valiutos, finansinių būsimųjų ir pasirinkimo sandorių, valiutos keitimo kurso nustatymo ir palūkanų normos nustatymo priemonių, viešosios apyvartos vertybinių popierių, tauriųjų metalų; investicinės paslaugos; finansinis tarpininkavimas;
pinigų tvarkymas;
informacijos bei konsultacijų kredito teikimo ir mokėjimo klausimais teikimas;
seifo kamerų nuoma;
valiutos keitimas;
atsiskaitymų tarp kredito įstaigų įskaitymas;
piniginių lėšų saugojimas ir administravimas;
įmonių konsultavimas dėl kapitalo struktūros, gamybos strategijos ir su tuo susijusių klausimų, taip pat konsultacijos ir paslaugos, susijusios su įmonių pertvarkymu ir pirkimu;
su vertybinių popierių emisijomis susijusių paslaugų teikimas;
elektroninių pinigų išleidimas ir tvarkymas.
Teisės aktai gali išplėsti arba sutrumpinti šių paslaugų sąrašą. Finansinės paslaugos yra ekonominės veiklos rūšis, o apibrėžti jas reikia tada, kai joms taikomi kokie nors ypatingi reikalavimai (licencijavimas) arba specialios apmokestinimo taisyklės.[1]Šaltinis: Rūta Vainienė
Terminą “Finansinės paslaugos” apibūdino Rūta Vainienė knygoje "Ekonomikos terminų žodynas"
Plačiau
