Mastrichto kriterijai
Šiais penkiais kriterijais nustatoma, ar ES šalis yra pasirengusi įsivesti eurą. Tai:
Kainų stabilumas - infliacijos lygis negali daugiau nei 1,5 procentinio punkto viršyti trijų ES šalių, kuriose infliacija praėjusiais metais buvo mažiausia, infliacijos lygio;
Biudžeto deficitas - jis paprastai turi būti mažesnis nei 3 % bendrojo vidaus produkto (BVP);
Skola - Nacionalinė skola neturi viršyti 60 % BVP; vis dėlto eurą gali įvesti ir didesnę skolą turinti šalis, jei jos skola nuolat mažėja;
Palūkanų normos - ilgalaikių palūkanų normos negali daugiau nei dviem procentiniais punktais viršyti trijų ES šalių, kuriose infliacija per praėjusius metus buvo mažiausia, palūkanų normų;
Valiutos kurso stabilumas - nacionalinės valiutos kursas turi dvejus metus neperžengti tam tikrų iš anksto nustatytų ribų.
Šie kriterijai buvo nustatyti Mastrichto sutartyje. Iš to kilęs ir jų pavadinimas. Žr. Mastrichto sutartis.[1]Šaltinis: Europa.eu
Šis terminas apibūdintas Eurožargono aiškinamąjame žodyne.
Plačiau
